nustokti

nustõkti intr., tr. K, NdŽ, OGLII324, Rsn; CII12,703, N 1. prarasti, netekti: Pasilpstu, nusisyliju, sylos nustokstu, netenku R230, MŽ307. Nustokstu B. Nustokęs B. Žmonės savo namų ir pastogių nustoko Pš. Aš visko nustokáu, čia turu vargti Kin. Gerai gyvenau, nieko nenustokáu LKT166(Ktč). Par karą visko nustõkom Klp. Nustoko žemė drėgnumo rš. Duktė yra akių šviesos nustokusi LC1885,12. Bet mes, mieli broliai, valandėlę nustokę jūsų pagal veidą, ne pagal širdį, juo daugiau skubinomės jūsų veidą išvysti NT1PvT2,17. Augymė po išdžiūsenos kvapo viso nustokanti P. Ir dabokitės to, kad kas Dievo malonės nenustoktų NTPvŽ12,15. Nelaužk, berneli, rūtų šakelę, nustoksi juodbėrėlį KlvD218. Žmogau, ar tu jau visai proto nustokęs, kad sausam ežere žvejoji? LMD(Gumbinė). ^ Kepalo beieškodamas, ir papentį nustoksi LTR(Klp). Papentį turėdamas, nenorėk kukulį – gali ir tą patį nustõkti Prk. 2. pristigti, pritrūkti ko, stokoti: O kaip jau nebebuvo (paraštėje nustoko) vandens plėčkoje, pametė ji bernelį po medžiu BB1Moz21,15. Viešpatis est piemuo mano, nieko nenuostoksu Mž533. Teip padaugsino vardą tavą, jog nenustõks garbė sava [= tava] ižg nasrų žmonių DP397. Penukšlas jam nenuostoks VlnE159. Jie maisto nustokę Ns1841,2. | impers.: Mums nieko nenustokst BBTeis19,20. \ stokti; apstokti; atstokti; nustokti; piestokti; prastokti; pristokti